Proletariato (ne)sėkmės

Sveiki ! Ar čia dar yra gyvų? Nenustebčiau, jei ne. Su mano tokiu tragišku dienoraščio pildymu toli nenueisi. O gal geriausi įrašai būna tada, kai jie gimsta iš tikro noro išsikalbėti, o ne priverstinio gimdymo?
Dabar yra 2012-07-20 05:23- darganoti paryčiai. Ir man tikrai miegasi, bet... Ties čia ir prasideda mano pirmasis vargelis. Aš visiškai įeinu į jaunųjų proletariatų gretas. Jau ketverius metus iš eilės parduodu savo vasarą. Tik negalvokit iškart, kad pradėsiu dejuoti apie jaunimo išnaudojimą šiais urbanistiniais laikais ar socialinių garantijų nebuvimą. Tiesiog ši vasara yra kiek kitokia nuo visų kitų. Visų pirma, aš per savo darbymečio istoriją, nedirbsiu per gimtadienį ! Atrodo, kad džiaugiuosi? Iš tikro, tai ne. Visi geri dalykai turi savo kainą. Už šį malonumą dirbsiu dvigubai sekančią savaitę. Antrasis skirtumas yra tai, jog nebeplaunu restorano grindų, nekeičiu turistų kambariams patalynių ir nevalau jų klozetų , kaip anais sykiais. Pavadinsiu, tai "paaukštinimu", nes dabar tenka ragauti viešbučio administratorės duonos... Pirmą kartą dirbu naktinėse pamainose, kurios yra labai įdomus dalykas. Šiąnakt nuėjau šiek tiek prigulti, jau pučiu sapną sapnelį ir tik girdžiu: DAM DAM (suprask,skambutis čia), toks vyruks su miersu ir cieba šypsosi man už stiklinių durų, kol aš, visa susivėlusi ir apsitaršiusi, atidarau duris. Jis man: олыаргшкнвытсмолвкаркгшвпралчоирегпинрнр ( aš nė bum bum šitos kalbos, esu nepriklausomos kartos kūdikis). Bandau kažką šlebiazuot pusiau angliškai- rusiškai, gerai, kad jo tačkėje sėdinti rusaitė kažką suprantamo galų gale pasakė: tū beds for von dei.. Na ką, nuskenuoju jo pasą, paprašiau ir kreditinės kortelės, tačiau pasakė, kad mokės grynais (pirma mintis- banditas, atsakau). Sakau: okey okey. Gal aš iš tikrųjų per daug įtari? Čia gal mano nemiegojimo pasėkmė.. Tikinau save, kad žmonės atvažiavo su gera mašina, pana ir nepanaši į tokią ir anokią (visi žinot, ką turiu omenyje), o juk nuo Kaliningrado kas čia tėra atvažiuot... Tad gražiai supakavau raktą, atidaviau Russian Federation pasą ir išsliūkino svečiai su savo terbomis. Be to, iš to mąstymo užmiršau žmonėms pasakyti apie pusryčius, bet sukalbamoji rusaitė pati pasidomėjo, man atsakius, buvo tegirdėti: Suuuuper, very good !
Dar ilgai nesudėjau gluosto, nes jau pradedu įprasti, jog nauji atvykę žmonės vis susiduria su kliūtimis uždegant šviesą, atrakinant duris ar šiaip moderniais dalykais, tai per kamerą stebėjau ar mano naujieji gyventojai neateina. Tačiau, štilis. Jau nebepasakosiu kitos istorijos, kai tą pačią naktį taip šaižiai sukriokė signalizacija, išsijungė kameros ir liftas pradėjo bala žino ko kliedėti ir leistis, tai aukštyn, tai žemyn. Pasisakiau, sau, kad čia mane gąsdina viešbučio dvasia, kuri išbando mane, pienburnę, bandančią instenizuoti administratorę. Vis teisinuos mamai, kad šis darbas ne man, geriau eičiau grindis plauti. Bet ji vis sako: spėsi tas grindis prisiplaut dar. O gal tai visai teisybė ?

P.S. Pasakojant šią istoriją tikrai nebuvo norėta kažko pašiepti ar įžeisti. Ši naktis buvo tokia, apie kurią man norėjosi pasipasakoti. Nieko čia sukrečiančio, nieko nežinomo,  ją rašau sau, kaip savotišką ataskaitą, bet mielai dalinuosi su pasauliu : )
P.S.2. Buvusio mano kambario siena, išmarginta Einhardo "Karolio Didžiojo gyvenimas" lotynų k. Aplodismentai mano draugutei Indrė P. Negalėjau neparodyt, ko tik studentai neišsigalvoja.